Kur gauti traktorių?

Žinau, kad jie parduoda traktorius. Visada žinojau. Kaimynystėj įsikūręs ūkis buvo per didelis, o jo šeimininkai pernelyg ambicingi, kad apleistų ūkio technikos rinką. Nors pagrindinė jų veikla buvo fermos priežiūra ir šviežių produktų pardavimas, šalia namų įkurtoje parduotuvėje, traktoriai, kuliamosios ir tręšiamosios mašinos juos visados domino. Milerių šeima iš prigimties buvo versli ir vis tik tarpe jų atsirado balta šeimos varna arba juoda avis, kuri nenorėjo tapti didelės, ūkinės veiklos dalimi. Kaip aš susipažinau su šia keista šeima? Visų pirma turėčiau sugrįžti į 2012 metų vasarą, kada pradėjau savo keliones vingiuotai Devono keliais. Ieškodama kur apsipirkti, apsistoti ir pailsėti, pakeliui sustojau būtent Milerių fermoje.

Šalimais didelės ūkininkų parduotuvės kabėjo skelbimai. Būtent tuose skelbimuose jei skelbė, kad parduoda traktorius. Kaip keliautoja-miestietė aš niekada nesidomėjau ūkiu, po tuo labiau traktoriais, tačiau kažkas mane traukė užsukti į šį Milerių ūkį. Iš pažiūros paprasti fermeriai nebuvo panašūs į turtingus Devono grafystės gyventojus. Visiškai paprasti ūkininkai, kurių pagrindinis tikslas, tiekti tik pačias geriausias prekes ir produktus. Norėjau ir aš valdyti tokį didelį ūkį ir išlikti tokia paprasta. Nors teko girdėti, jog pinigai pakeičia žmones, suvalgo jų žmogiškumą, tačiau šių fermerių dvasia vis dar tyra ir nesugadinta. Traktorius jie parduoda ne dėl pelno, bet dėl pertekliaus.

Kodėl mane taip sudomino Milerių skelbimai, kuriuose jie skelbėsi, kad parduoda traktorius? Aš niekada nesusidūriau su ūkio technika, man jos nereikėjo, nes neturėjau nei žemės lopinėlio. Vis tik nusprendžiau įsidarbint jų fermoje ir padėti plėsti Milerių verslą. Jie išmokė mane apdirbti žemę, bendrauti su įnoringais pirkėjais ir žinoma, kaip parduoti traktorius. Mano klajones sutrukdė, o galbūt tik pristabdė. Aš keliavau norėdama atrasti vietą po saulę, tačiau suradau labai draugiškus fermerius. Jie nelaikė savęs tik verslininkais. Aš nelaikiau savęs tik jų darbuotoja. Kadangi viena iš Milerių šeimos baltųjų varnų paliko šeimos verslą ir lizdą, mane jie priėmė kaip naują narę.

Aš džiaugiausi šiomis kelionėmis po Devono grafystę ir patirtimi įgyta Milerių fermoje. Jie parduoda traktorius dar ir dabar. Aš dar ir dabar jiems dirbu. Galbūt ne jiems, bet su jais. Visada tikėjausi surasti tokią darbo vietą kurioje jausčiausi visavertė ir lygiateisė. Todėl fermeriai, kurie nevadino savęs verslininkai į savo darbuotojų žiūrėjo kaip į bendraminčius. Todėl jų ferma ir veikla buvo bendruomeniška. Nors kasdien jų pelnas ir derlius augdavo, Mileriai nesikeitė. Su kiekvienu klientu jie bendravo kaip su geru pažįstamu. Tokio bendruomeniškumo aš dar nebuvau patyrusi. Pagaliau radau vietą po saule. Nesvarbu ar visą likusį gyvenimą pardavinėsiu traktorius ir šviežias daržoves. Pagaliau radau fermerius-bendraminčius.