Žiemos orai

Klimato kaita ir nebenuspėjami orai. Nebeturėdami apie ką kalbėti, kaipo britai balintą arbatą, kalbame apie orą. Kiek lietaus dienų, kiek saulės ir kiek sniego? Kai jau nebelieka atskirties tarp sezonų, lieka tik kalbėjimas apie neapibrėžtas stichijas. Gamta keičiasi, nes pasikeitėme mes. Nebeliko tradicinių oro sąlygų ir organišku, ciklišku gamtos rimtu nebegyvename. Liko tik nuolatinės chaoso teorijos, arba drugio efektai. Kai plazdenantys drugiai sukelia cunamius ir taifūnus kitame pasaulio kampe. Ir kur žiemą ištirpo visas sniegas, medžiai jau visi seniai apsinuogino. Na ir keistumas gamtos be metų laikų, kai viskas pilka. Pasikeitėm mes, todėl ir klimatas pradėjo su mumis žaisti.

Orai visose pasaulio šalyse nebenuspėjami. Stichiškai ir nenuspėjamai keičiasi pasaulis. Dienos keičiasi, o sniego vis dar nėra. Kodėl mes taip laukiame šalčio? Atrodo, jog laukiame jo, tarsi sausroje gyventume. Nenumaldomai keičiasi mūsų gyvenimo būdas, todėl ir oras kartais vėluoja, sezonai kažkur pasislinko ir pasilydo. Nebesuvokiam kokiu metų švenčiam Kalėdas. Visur aplink tuščia, pilka ir šalta. Kasryt pabudę, tikimės sulakti sniego, o diena temsta. Apsiniaukęs dangus neatneša nieko, nei sniego, nei lietaus tik labai niurę dieną, arba amžiną vakarą. Kai išsenka laukimas ir kantrybę, nesinori net užsiminti apie sniego nebuvimą. Tačiau mes patologiškai sergam sezonų kaitos laukimu. Pripratome gyventi besikeičiančiose gamtos sąlygose.

Orai užstrigo ir nebepasikeitė. Rodos užstrigome, toje (ne)kaitos, nekaitros ir neįšalo žemėje. Nesvarbu kaip lauktume, gamta nusprendė gyventi nenuspėjamai ir chaotiškai. Jau galbūt ilgam išsiskyrėme su besikeičiančiais sezonais. Nesikeičiantis gyvenimo būdas ir užstrigusi gamta. Praleidom Kalėdas ir naujus metus be sniego, gal ir pavasaris nebesužydės. Nedrąsiai laukiam ir nedrąsiai tikimės, kartais labai tyliai užsimenam apie pokyčius. Tik niekas neišklauso, arba išklauso ir nežada atnešti sniego. Ir nuolatos tekančios upės bei besiliežianti saulė, vėl atneša tokią pačia dieną. Kur chaotiškas gyvenimo būdas daug patogesnis, kur miegodami vartomės iš vieno kampo į kitą ir nuvilkę sapnuose užvalkalus, pabudę tikimės dar bent porai minučių užmerkti akis.

Nauja diena, bet orai tie patys. Jokių permainų žiemos fronte. Vis dar vyksta mūšis tarp kažkur pakeliui. Bet kodėl tai sunku laukti, kai pati nekeliauji ir neneši oro permainų. Gamta pašėlo ir visai susimaišė, turbūt supyko. Mes prisirišome prie visai kitokio gyvenimo rimto. Ne gamtiška mūsų gyvenimo ritmas ir visai nepastovus. Nesvarbu kada pabundame ir kada užmiegame. Dėl to gamta gyvena savo chaotišku rimtu ir nebeateina laiku, nes neverta trukdyti mūsų technologiškam gyvenimo būdui. Kad ir kaip lauktume į nykų miesto peizažą, gamtinė ir sezoninės spalvos nebeateis. Viskas pasislinko, žemė pasislinki į save ir į mus, kol galiausiai suvedė visus šiame nekintančių sezonų sapne.